Vienos sielos istorija
3 posters
Puslapis 1 iš 1
Vienos sielos istorija
Lietus. Vakaras. Karštas arbatos puodelis rankose ir muzika fone, praskaidrinanti šaltą ir darganotą rudenį. Įsitaisau savo mėgstamoj vietoj, kur paprastai netrukdoma mokydavausi ar užsiimdavau visokiais niekais laikui prastumti. Dabar mano žvilgsnis, nukreiptas kažkur pro langą. Regis viskas, kaip palikau kažkada. Pasikeičiau tik aš ir mintys, provokuojamos pilno mėnulio.
Gyvename pasaulyje, pilname tuštybės ir iliuzijų. Pasaulyje, kokį dažniausiai susikuriam socialiniuose tinkluose vien tam, kad kažkam pasigirtume savo pranašumais, kaip puikiai gyvenam, kokią mašiną neseniai įsigijom, kiek daug šaunių draugų turim, kokį nuostabų mylima žmogų šalia turim, kuris vakar padovanojo mums šimtą rožių. Skubam pasidalinti Facebooke, kur leidžiam atostogas ar net tai, kokius prašmatnius pusryčius turėjom kažkur Singapūre su beprotišku vaizdu pro langą. Juk gera kartais pasijusti reikšmingu ir visų mylimu. Ir taip kiekvienas, dar pagražinęs filtrais savo istoriją, vėliau didžiuojasi krūva ”patinka” lyg pripažinimo ženklu, nors iš tikrųjų jie nieko nereiškia. Juk kiek tokių “draugų” realybėje iš tiesų tave nuoširdžiai išklausytų, ištiestų pagalbos ranką, parašytų tau tik dėl to, kad paklaustų, kaip sekasi? Žinoma, kai mums gerai ir linksma, apie tai per daug negalvojam. Jų supa mus daug, tačiau kai kas nors nutinka ar kažko prireikia, staiga telieka vos keletas arba išvis nė vieno. Būtent tokiais momentais ir norisi trumpam sustoti, atsiriboti ir susimąstyti, ar tikrai savo laiką aukojam tiems, kam turėtume.
Akyse ima kauptis ašaros, nes suvokiu, jog ir pati taip elgiausi, pati savo laiką dažnai švaisčiau netiems, o pagalbos tų, kurie visada buvo šalia, ir į kurių petį rėmiausi sunkią minutę, deramai neįvertinau, bet daugiau to nebus. Tvirtai pasižadu sau, jog viskas nuo šiol pasikeis. Tada nusišluosčius akis nežymiai šypteliu, nes žinau, kad galiu. Tiesiog tikiu tuo.
Gyvename pasaulyje, pilname tuštybės ir iliuzijų. Pasaulyje, kokį dažniausiai susikuriam socialiniuose tinkluose vien tam, kad kažkam pasigirtume savo pranašumais, kaip puikiai gyvenam, kokią mašiną neseniai įsigijom, kiek daug šaunių draugų turim, kokį nuostabų mylima žmogų šalia turim, kuris vakar padovanojo mums šimtą rožių. Skubam pasidalinti Facebooke, kur leidžiam atostogas ar net tai, kokius prašmatnius pusryčius turėjom kažkur Singapūre su beprotišku vaizdu pro langą. Juk gera kartais pasijusti reikšmingu ir visų mylimu. Ir taip kiekvienas, dar pagražinęs filtrais savo istoriją, vėliau didžiuojasi krūva ”patinka” lyg pripažinimo ženklu, nors iš tikrųjų jie nieko nereiškia. Juk kiek tokių “draugų” realybėje iš tiesų tave nuoširdžiai išklausytų, ištiestų pagalbos ranką, parašytų tau tik dėl to, kad paklaustų, kaip sekasi? Žinoma, kai mums gerai ir linksma, apie tai per daug negalvojam. Jų supa mus daug, tačiau kai kas nors nutinka ar kažko prireikia, staiga telieka vos keletas arba išvis nė vieno. Būtent tokiais momentais ir norisi trumpam sustoti, atsiriboti ir susimąstyti, ar tikrai savo laiką aukojam tiems, kam turėtume.
Akyse ima kauptis ašaros, nes suvokiu, jog ir pati taip elgiausi, pati savo laiką dažnai švaisčiau netiems, o pagalbos tų, kurie visada buvo šalia, ir į kurių petį rėmiausi sunkią minutę, deramai neįvertinau, bet daugiau to nebus. Tvirtai pasižadu sau, jog viskas nuo šiol pasikeis. Tada nusišluosčius akis nežymiai šypteliu, nes žinau, kad galiu. Tiesiog tikiu tuo.
Re: Vienos sielos istorija
Tas momentas, kai perskaitai tikrai nuostabiai parašyta istorija ir suvoki, kad tu taip niekada neparašysi. Gražu, miela ir jautru
Burak- Moderatorius
- Prisijungimo data : 2016-07-28
Pranešimų skaičius : 900
Veikėjo amžius : 23
Re: Vienos sielos istorija
Man patiko turi kažką... artimo kiekvienam. Sudominai, prikaustei dėmesį ir dabar lauksiu kito įrašo
Tuğçe- Moderatorius
- Prisijungimo data : 2016-07-27
Pranešimų skaičius : 1758
Veikėjo amžius : 23
Puslapis 1 iš 1
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
|
|